Kalendorius
December 2017
M T W T F S S
     
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Lietuvėlės Facebook

Lietuvių liaudies dainos, žaidimai, tautosaka

 Mitologinės sakmės

Mitologinės, arba senųjų tikėjimų, sakmės – tai kūriniai, kuriuose vaizduojamas žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir t.t. Tai gausiausia sakmių grupė.

Mitologinė sakmė “Netyčia gautas aitvaras”

Svidenių gi Petronis aitvarą gavęs visai nelauktai. Vienąkart einąs per ganyklas ir radęs kaištį. Tai, kai parėjęs, ėjęs tiesiai stonion arklių žiūrėti ir kaištį, kad nepamestų, pakišęs pagrėbstin.
Nuo to karto, sako, vis loviai pilni ir pilni avižų, o arkliai tai net dribsi nuo riebumo. Jis jau pamatęs, kad čia gerai, ir taip išturėjęs net kelis metus. O vienais metais tarnavęs koks tai bandininkas ir, mėšlą veždamas, pamatęs kaištį. Ištraukęs ir užkišęs. Tik cin cin suskambėję, ir nei kaiščio, nei nieko.
Nuo to karto kaip ranka atėmė: ir gyvuliai sukūdę, ir visa blogai ėjosi. O Petronis tai tik nepasikoręs iš nusiminimo: nieko neleisdavęs arklių liuobti, kaip tik jis pats, o čia bandininkėlis, nieko nežinodamas, kaištį ištraukė, ir visa prapuolė.

Sakmė “Kęstutis ir Birutė”

Kęstutis, viešpatavęs Trakuose ir Žemaitijoje, išgirdo apie Palangos mergelę Birutę, kuri buvo davusi savo dievams įžadą išlaikyti skaistybę ir kuri pati buvo garbinama kaip deivė. Nuvykęs Kęstutis į Palangą, ir jam be galo patikusi mergelė, nes buvusi labai graži ir išmintinga. Kęstutis paprašęs ją būti jo žmona, tačiau ji atsakiusi, kad yra pažadėjusi skaistybę iki mirties. Kunigaikštis pagrobė ją jėga ir pasivežė su didele pagarba į Trakus, kur ją vedė. Birutei ir Kęstučiui gimė Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, plačiai išgarsinęs Lietuvą. Po Kęstučio mirties Birutė grįžo į Palangą ir tarnavo dievams iki dienų galo.

Sakmė “Eglė žalčių karalienė”

Išėjo kartą Eglė su savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė visos iš rūbų ir šoko į vandenį. Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios išlipo mergelės į krantą ir rengiasi. Žiūri jauniausioji Eglė – jos rūbuose žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus balsu – sako, tekėk už manęs, tai atiduosiu tau rūbus. Nepatikėjo Eglė, kad už žalčio tekėti jai reikės, ir prižadėjo. Žaltys iš rūbų tuoj išsirangė. Už septynių dienų girdi Eglė – atbilda kažkas, atšnypčia karieta žalčiais pakinkyta. Privirto pilnas kiemas žalčių ir reikalauja nuotakos. Išsigando Eglė, papasakojo tėvams, kas prie ežero nutikę. Tėvai nutarė neatiduoti jauniausios dukrelės gyvatėms – aprėdė baltą žąsį, apkaišė kaip nuotaką ir įkėlė į karietą. Išrūko žalčiai su nuotaka, lekia per mišką ir girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką bevežant, o tik baltą žąselę. Supyko žalčiai ir su trenksmu grįžo atgal į Eglės tėviškę savo nuotakos reikalauti. Pabūgo tėvai ir šį kartą Eglę atiduoti – atidavė baltai aprėdytą avelę. Ir šį kartą gegutė perspėjo piršlius, kad šie gavę netikrą nuotaką namo vežasi. Visai užsirūstino žalčiai ir su dar didesniais trenksmais sugrįžo atgal. Ėmė grasintis namus sudeginti ir pelenus pavėjui išsklaidyti, jei ir šį sykį apgausią. Neliko kas tėvams daryti – atidavė Eglę žalčiams, apraudojo ir išleido. Nuvežė žalčiai Eglę ant jūros kranto, o ten jos gražus jaunuolis laukia. Jis prisipažino, kad jis ir yra tas žaltys – žalčių karalius Žilvinas. Nusivedė jis Eglę į savo rūmus, kurie buvo jūros dugne. Žalčio rūmuose nieko netrūko, ir gyveno Eglė ten linksmai ir laimingai. Susilaukė jie su Žilvinu trijų sūnų: Ąžuolo, Beržo ir Uosio, ir mažos dukrelės Drebulėlės. Praėjo daug metų, ir pasiilgo Eglė tėviškės, savo seserų ir brolių. Prašosi Žilvino namo – o šis sako: imk, sunešiok geležines kurpes, ir galėsi sveika sau keliauti namo. Eina Eglė per akmenis, brūžina kurpes, o šios visiškai kaip naujos. Nuėjo Eglė patarimo pas seną jūrų raganą prašyti. Ši pamokė Eglę kurpes kalviui atiduoti ant savo žaizdro pakaitinti – ir kurpės kaip mat susidėvės. Eglė taip ir padarė, tačiau vis neleidžia jos vyras namo. Duoda Žilvinas Eglei šilkų kuodelį, sako: suverpsi, ir galėsi sveika sau namo keliauti. Sėdo Eglė verpti, verpia dieną, verpia naktį – nesibaigia kuodelis ir gana. Vėl bėga Eglė pas raganą. Ši liepė mesti kuodelį į ugnį į ugnyje kuodelis plykstelėjo ir užgeso, pasirodo kuodelio užburto būta. Kuodelis kaip mat susiverpė, ir prašosi vėl Eglė namo. Krimtosi Žilvinas, kad reikės žmoną išleisti, ir davė jai dar vieną darbą – ragaišį namiškiams lauktuvių iškepti. Pats paslėpė visus indus, tik kiaurą rėtį paliko. Verkia Eglė – kaipgi be indų ragaišį užmaišysi ir iškepsi? Bėga vėl pas raganą. Ragana pamokė Eglę, kai tešla rėtį užkišti, vandens parsinešti ir ragaišio iškepti. Dabar jau niekas negalėjo Eglės sulaikyti. Išeinant Žilvinas prisakė būti ne ilgiau kaip devynias dienas, o prie jūros grįžus jį šaukti vardu, sakyti jeigu gyvas – atplauk balto pieno puta, jei negyvas – tai kraujo puta. Išėjo Eglė į tėviškę kartu su savo sūnumis ir dukterimis, o ten jos visi išsiilgę iškėlė didelę puotą. Nepastebimai bėgo dienos, ir Eglės broliai ėmė galvoti, kaip Eglės namo neišleisti. Klausė ir grasino vyriausio sūnaus Ąžuolo, kaip tėvelį grįžus šaukti, bet šis nepapasakojo. Nesakė nieko Beržas, nesakė ir Uosis. Tik mažoji Drebulėlė išsigando rykščių ir viską išpasakojo. Broliai tuoj patraukė prie jūros, pašaukė Žilviną ir užkapojo dalgiais. Praėjo devynios dienos, ir Eglė susiruošė namo. Grįžusi prie jūros šaukia savo vyrą vardu, laukia baltos pieno putos. Bet atplaukia bangomis tiktai kraujo puta. Skausmo suspausta širdimi Eglė užkeikė savo sūnus virsti tvirtais medžiais, dukrelę – nuo mažiausio vėjelio drebančiu medeliu, pati Eglė taip pat virto medžiu ir iki šiol ant jūros kranto gedi savo žuvusio vyro.

Sakmė “Gegutė”

Žmonės sako, kad gegutės esą negalima šaudyti nei medžioti. Gegutė senovėje buvusi seselė devynių brolelių Kukaičių. Kai viename kare žuvo visi devyni broleliai, jų sesuo Gegutė, jauna mergelė, gedėdama savo žuvusių brolelių, pavirtųsi raiba gegužėle, iškrido jų ieškoti į žalias gireles. Ieškodama vis šaukė juos vardu. Taip nuo šio laiko šaukia ji kas mielas pavasarėlis, neturi net laiko savo vaikelius perėti, todėl už ją išperi kiti paukščiai.

Sakmė “Gyvūnai”

Praamžiaus valdymo metu pasaulis buvo apaugęs milžiniškomis giriomis, kuriose plytėjo daugybė pelkių. Pelkės gyvuliams nepatiko, todėl jos buvo negyvenamos. Tada Praamžius nusprendė sukurti gyvulių, kurie gyventų pelkėse. Pirmiausia sutvėrė varlę. Paleido jį į balą ir žiūri, kaip gražiai liuoksi. Varnos tada buvo tik pilkos. Viena varna neiškentė, puolė, čiupo tą vargšelę už uodegos (mat varlės iš pradžių buvo su uodegomis). Praamžius supyko, kam ši uodegą varlei nukando ir liepė savo tarnams varną degute išmaudyti. Nuo to laiko visos varnos tapo juodos, o varlės – be uodegų. Kai varną degute maudė, viena jos giminaitė bandė sutrukdyti, užtai gavo degutuota šluota per abu šonus, todėl ir liko jai juodi sparnai. Bites Dievas sukūrė iš artojo prakaito lašų. Iš paskutinio prakaito lašo padarė bičių motinėlę. Bitės prašė Dievą, kad jų įgeltas žmogus ar gyvulys mirtų, tačiau Dievas padarė kitaip – kad įgėlusi bitė mirtų. Bites Dievas padaręs šventais vabzdžiais už tai, kad šios Dievą medumi penėjusios. Nepaklusniam vėžiui Dievas įstatęs akis į užpakalį. Visiems sutvertiems gyvuliams Dievas davęs vardus, o iš to besityčiojusiai plekšnei Dievas paliko susiraukusį veidą. Paukščiams plunksnas Dievas dalijo ant akmens atsisėdęs. Genys pavėlavo, todėl jam Dievas prirankiojo įvairių likusių plunksnų ir dabar yra toks margas. Lakštingalą Dievas išpuošė gražiausiomis plunksnomis, bet ji pradėjo sakyti “Kas man tas Dievas, aš to Dievo nepažįstu”, todėl Dievas liepė nupešti jos gražiąsias plunksnas ir palikti tik pilkas. Gandras buvo visas baltas. Žmonės ėmus skųstis gyvatėmis ir kitais įkyriais ropliais, Dievas išgaudė visus roplius ir liepė gandrui juos paskandinti, maišo neatrišus. Bet gandras neiškentęs atrišo maišą, ir visos gyvatės išgarmėjusios lauk. Kol jas gaudė, išbėgiojo ir kiti ropliai. Grįžęs gandras papasakojo ugnį bekūrenančiam Dievui, kas nutiko. Dievas užsirūstinęs nuodėguliu uždrožė gandrui per sparnus ir išvarė jį roplių rinkti. Nuo tada juodasparnis gandras vis renka roplius pievose ir balose.

Sakmė “Jūratė”

Seniai, labai seniai Baltijos jūros gelmėse stovėjo gintariniai jūrų valdovės Jūratės rūmai. Pati Jūratė globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj. Sužinojo Jūratė, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką beleidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, ir gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…

Sakmė “Papartis”

Rasų naktį vidurnaktį reikia nueiti į mišką ir saugotis kad kas ten einant nepamatytų, šermukšnine lazda apie save apsibrėžti ratą ir kantriai laukti. Visokios baidyklės bandys tą žmogų gąsdinti ir išvaryti, bet jeigu šis nieko nebijos, tai sulauks pražįstant papartį. Paparčio žiedas leis žinoti visas pasaulio paslaptis, rasti paslėptus lobius ir suprasti gyvulių kalbą.

Sakmė “Perkūnas”

Perkūnas yra oro ir vandenų, kurio neišsenkamos atsargos yra sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto, valdovas. Šiuo vandeniu Perkūnas kas pavasaris pirmojo griaustinio metu apvaisina žemę, o atėjus sausrai, kai požemio būtybės uždaro vandenį, Perkūnas užmuša jas ir paleidžia vandenis drauge su savo lietumi, kuria atgaivina žemę.Perkūnas taip pat prižiūri, kad žmonės teisingai elgtųsi ir baudžia neteisingai besielgiančius savo ugninėmis strėlėmis. Perkūną kartais lydi ožys, o perkūno oželis prieš perkūniją mekena. Perkūnas taip pat jodinėja ant sparnuoto žirgo, kuris lėkdamas padangėmis palieka ugninį pėdsaką. Iš nasrų jam eina liepsna, iš ausų – dūmai, pėdose likdavo karštos anglys. Pats Perkūnas su ilga žila barzda ir Mėnulio spalvos veidu, raudonu apsiaustu, apsiginklavęs sidabro lanku su aukso strėlėmis, ant diržo kabo titnaginiai kirvukai, o už diržo užkišti piršto storumo šoviniai. Ant galvos Perkūnas dėvi žaibų vainiką ir visąlaik medžioja velnius už jų piktadarystes ir pokštus. Kartais Perkunas pasirodo žmonėms kaip žaliai apsirėdęs medžiotojas ir padeda žmonėms.

Sakmė “Puntuko akmuo”

Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir nieko negirdėjo. Tuo metu, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartinti prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės, ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakė jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir šiaip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: “Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!”. Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nei krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu apsipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: – Neškite, vaikučiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkečia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko Puntuko niekas nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.

Sakmė “Šatrijos kalnas”

Milžinas Alčis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Jis daug žmonėms padėdavo, daug ir pikto darydavo – kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Ji, paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alčio ji tarodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis, palaidojo ją toje vietoje, kur šiandien stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.

Sakmė “Šventaragio slėnis”

Perkėlęs savo sostinę iš Naugarduko į Krėvą, kunigaikštis Šventaragis aptiko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir, jausdamas artėjančią mirtį, paprašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoję jį sudegintų pagal pagoniškuosius laidojimo papročius, ir kad po to toje vietoje degintų visų kitų didikų ir bajorų kūnus degintų ir laidotų. Skirmantas, vykdydamas tėvo pavedimą, sudegino taip pat ir tėvo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir drabužius, kuriais vilkėdavo, ir sakalą, ir kurtą. Nuo to laiko vieta vadinama Šventaragio slėniu ir čia buvo deginami Lietuvos kunigaikščiai.

Sakmė “Televelis”

Kažkada labai seniai visi žmonės gyveno tamsoje, nežinojo dienos šviesos, nes nebuvo saulės. Jiems padėti panoro milžiniškos jėgos kalvis Televelis. Jis savo didžiuliu kūju per šešerius metus iš blizgančios geležies nukalė saulę, įžiebė ją ir įsviedė dangun, kad ji šviestų žmonėms. Ilgai ir laimingai gyveno žmonės, apšviesti saulės spindulių. Tačiau piktosios jėgos pavydėjo žmonėms saulės ir rezgė klastą kaip saulę pavogti. Vieną kartą, kai Televelis miegojo, jos pavogė saulę, sukaustė geležinėmis grandinėmis ir paslėpė giliai požemyje akmeniniame bokšte. Prabudęs ir pamatęs, kad aplinkui karaliauja tamsa, Televelis ilgai ieškojo pagrobtos saulės, kol pagaliau pamatė pro storas akmenines sienas besiskverbiantį spindulėlį. Veltui kalvis vaikščiojo aplink akmens bokštą – sienos jo buvo tvirtos, spynos varinės. Ilgai nelaukęs, Televelis grįžo namo, pasiėmė kūjį, kuriuo nukalė saulę, grįžęs sudaužė akmeninį bokštą ir saulę išlaisvino. Nuo to laiko saulė vėl šviečia visiems žmonėms.

Sakmė “Ugnis”

Dievas įsakė kovui ugnies iš pragaro parnešti. Nuskrido kovas į pragarą, įlėkė vidun ir tuoj – prie krosnies ugnies paimti. Bet jį pastebėjo velnias, nutvėrė ir į smalos statinę tuoj makt ir įmurdė. Kovas gal būtų ir žuvęs, bet spėjo snapą iškišti. Šiaip taip jam pasisekė išlėkti. Parskridęs žemės žiūri, kad visas pajuodavęs, tik snapas baltas liko. Dabar Dievas siunčia gandrą į pragarą ugnies parnešti. Jį, betykantį prie durų, pastebėjo velnias ir, nutvėręs smalinę mentę, rėžė gandrui per nugarą. Gandras išsigandęs pardūmė žemėn ir grįžo su juodo lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas pasiuntė kregždę ugnies parnešti. Ji nulėkė į pragarą, pagrobė ugnies ir lekia. Pamatė velnias, pagriebė šaudyklę ir kad šaus į ją, bet pataikė tik į uodegą ir ją perskėlė. Užtat Dievas leido kregždei po vienu stogu su žmogum gyventi ir atminimui paliko raudoną pagurklį.

Sakmė “Tvanas”

Ant kalno viršūnės, dangaus erdvėje, yra dievo Praamžiaus rūmai, kuriuose gyvena aukščiausias valdovas, ir jo valdžiai paklusnūs visi: žemė, dangus, vandenys ir visi gyviai. Vieną kartą pažvlegė Praamžius pro langą ir pamatė, kad visą žemę apėmė karai, grobimai, žudymai, savivalė ir niekšybė. Todėl jis pasiuntė du piktus tarpusavyje nesutariančius milžinus: Vandenį ir Vėją. Šie kaip viesulai metėsi ant žemės, kuri yra apvali ir paplokščia, kaip lėkštė, ir pagriebę ją į savo rankas dvidešimt dienų ir devyniolika naktų mėtė ją su tokiu įniršiu, kad žuvo viskas, kas buvo gyva. Praamžius vėl pasižiūrėjo į žemę krimsdamas dangaus riešutus. Matydamas iškamuotą žemę, Praamžius metė į ją riešuto kevalą, kuris nukrito prie aukšto kalno, kur buvo susirinkę įvairūs gyvuliai, paukščiai ir keletas porų žmonių, besigelbstinčių nuo tvano. Į tą kevalą susėdo visi gyviai ir išsigelbėjo nuo viską liejančio vandens. Trečią kartą pasižiūrėjo Praamžius į žemę ir, matydamas kas joje dedasi, pasigailėjo žmonių, grąžino viską į ankstesnę vietą. Vandenys nuslūgo, audros nutilo, nušvito saulė. Praamžio riešuto kevale išsigelbėję gyviai tuoj daugintis pradėjo. Žmonės poromis išsiskirstė į skirtingas puses, o viena pora pasiliko, kur gimusi, kadangi buvo labai seni. Senukai, jausdami atėjančią mirtį, labai nuliūdo. Praamžius jų paguodai atsiuntė vaivorykštę Linksminę, kuri pamokė tuos senukus, kad jie šoktų per akmenis. Kiek kartų peršoko senelis, tiek kėlėsi stiprių vyrų, kiek kartų peršoko senelė, tiek atsirado gražių merginų. Bet seneliai tegalėjo šokti tik devynis kartus, todėl atsirado devynios poros žmonių, iš kurios paskui pasidaugino devynios lietuvių giminės.

Greitakalbės, kartais dar vadinamos greitašnekėmis – tai neilgi, dažniausiai vieno sakinio posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių.

Greitakalbės mėgtos ir sakytos vaikų. Greitakalbę reikia ištarti greitai arba kelis kartus pakartoti. Tada paprastai suklystama, arba susiliejus garsams pasigirsta naujas (neretai dviprasmiškas arba „negražus“) žodis, ko paprastai ir tikimasi. Tačiau kalbos žaidimų sričiai priklausančios greitakalbės atlieka ne vien tik pramoginę, žaidybinę funkciją, bet yra naudingos ir vaikų mokymui: jomis lavinamas sudėtingesnių lietuvių kalbos garsų, jų junginių tarimas.

Žalioj girioj dėdė gerą girą gėrė ir gyrė, kad labai gera gira.

Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert.

Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.

Pakopa po pakopos, pakopa po pakopos, pakopa po pakopos mes kopiame aukštyn.

Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi.

Per kapus, per kapus, per pakapes kapų.

Vidur prūdo bliūdas plūdur.

Panabagybė.

Kupeta su kupetaite ir pakupetys su kupetviete.

Pakampis su pakampėm pakampis be pakampių.

Skaičiuotės

  1. Tup tuputis už tvoros –

be kauliukų, be skūros.
Kas tuputį pasiims,
tas labai labai prasmirs.
Kas jį lapeliu uždengs,
iš to – visi labai žvengs.

  1. Šliumpu pumpu meškinai,
    Laižo medų dovanai.
    Kas tuos meškinus nuvys,
    Tas ir medų išlaižys.
  2. Do, re, mi, fa, sol, la, si,
    Ar dainuojate visi?
    Kas neuždainuos kartu
    Tas išeis išeiki tu!
  3. Tupi žvirblis kamine
    Su lapine kepure.
    Tu žvirbleli pulsi,
    Visas susikulsi.
  4. Barbė, Barbytė septyntaškė.
    Nuo lapo ant lapo šoka dainuoja ir gražiai prie tavęs atšokuoja.
    Kas paims ją, tas vadins ją pintele. Ir tai būsi tu!
  5. Eni bani diki daki
    Uurbi surbi smiki smaki,
    Aus baus bus medaus
    Stora boba kiaulę pjaus.
    Pjovė, pjovė, nepapjovė,
    Į pirštelį įsipjovė.
    Atvažiavo daktarėlis Su raudonu kryželiu,
    Ir išsivežė bobutę su Įpjautu piršteliu.
  6. Barė ponas katinėlį
    Kam sudaužė ąsotėlį
    Katinėli nu nu nu,
    Tave mušti ketinu!
  7. Bėgo lapė per miškelį
    Ir sutiko storą pelę.
    Ta laputė pelę AM!
  8. Bitė Ritė darbštuolytė,
    Vos pašildo ją saulytė,
    Dirba renka medų uoliai,
    Kad iškeptų jums meduolių.
  9. Drum drum drumbacelė
    Micė acė kumbacelė
    Micė a, micė bė,
    Micė acė kum ba cė
  10. Drum drum drumbacelę
    Virė ragana burokėlį,
    Dėjo paltį lašinių,
    Maišė sriubą samteliu.
    Jei pritrūks kažko tam virale,
    Ragana pagaus tave.
  11. Ėjo Barbė į mokyklą,
    Pasiėmusi taupyklę.
    Kol ji varnas suskaičiavo,
    Pinigėliai išgaravo.
    Kiek ten buvo pinigų, pasakysi tu!
  12. Ėjo katins į bankietą,
    Ėjo, nešės pištalietą.
    Šautuvėlis tas – pykš pokš
    Katins medin – ropš ropš ropš…
  13. Ėjo višta per darželį,
    sukapojo ji šaukštelį.
    Užsimerkė ji tuoj pat,
    viens du trys – jos nebėra.
  14. Ėjo zuikis per kemsyną ir įklimpo į pelkynę.
    Duokit zuikiui letenėlę ir ištraukit padarėlį.
    Viens, du, trys – zuikis „ačiū“ jums sakys.
  15. Ėjo senis per miškelį
    Ir pamatė juodą pelę.
    Kas pelytę tą pagaus,
    Tas saldainių saują gaus.
  16. Sėdėjo senis ant šakos,
    Laukė karo pabaigos.
    Triokšt nulūžo ta šaka,
    Štai ir karo pabaiga.
  17. Eni, beni, riki taki,
    Urbu, šurbu, šmiki šmaki,
    Aus, baus, bus lietaus,
    Stora boba kiaulę pjaus.
  18. Stovi burbulai ant tako,
    vienas jų nedrąsiai sako:
    kas ik dešimt suskaičiuos,
    tas mus visus išvaduos.
    Bėgsim slėptis, kas kur gali,
    ir užleisim tako dalį –
    viens, du, trys…
  19. Ana, vana, tatanija.
    Sija, vija, kompanija.
    Šlekum šlakum, tikum takum,
    Ėjo, vėjo, van.
  20. Šiaip ar taip, bus visaip.
    Bus ir taip, bus ir šiaip.
    Kas atspės, šiaip ir taip,
    Tas išeis. Taip!
  21. Skrido adata per jūrą,
    Ir perdūrė meškiui skūrą.
    Kraujas laš, laš,
    Ir išeinu aš.
  22. Parskrenda paukščiukai iš šiltų kraštų,
    Džiaugiasi vaikučiai tarp gražių gėlių.
    Vasara atėjo Jau pas mus laukta,
    Ką pašauks saulutė pasidžiaugt su ja? Tave!
  23. Strykt pastrykt,
    Tra lia lia!
    Kuris liks – Tas gale.
  24. Vaikai, vaikai, vanagai,
    Šokit, grokit kaip žiogai.
    Tam, kas šokti nemokės,
    Varnas gaudyti reikės.
  25. Nori vaikai išvažiuoti,
    Bet nemoka suskaičiuoti.
    Viens, du, trys – ir išeina traukinys.
  26. Graužė kiškis kopūstus,
    Ir išsitepė ūsus.
    Ėjo praustis į upelį ir sutiko ten vilkelį.
    Kiškis bėgt, vilkas vytis, ir sutiko juos Kastytis.
    Ar pagaus jisai vilkelį, pasakyki, tu, vaikeli.
  27. Šoko varlė per pelkelę,
    Ir sušlapo ji kojelę.
    Gandras čiupo ją snapu,
    Ir prarijo tuo pačiu.
  28. Sėdi senis trobelėj,
    Turi pupų terbelėj.
    Lįsk tu, seni, iš trobelės,
    Duok man pupų iš terbelės.
  29. Rida rida, rida da
    Eina senis su lazda.
    Kai nulūžo jo lazda,
    Senis griuvo rida da.
  30. Sėdi boba ant grindų,
    Turi maišą obuolių.
    Kas tą bobą pabučiuos,
    Maišą obuolių tam duos.
  31. Vampi pampi vabalai,
    Neskaičiuoti pinigai.
    Tabalai makalai,
    Tau per delną lapatai.
  32. Sėdi senis obely,
    O senutė – uosy.
    Senis senę klausinėja:
    – Kada blynų duosi?
  33. Vyrai mūrai, ąžuolai!
    Po pečiuku pinigai.
    Kas tuos pinigus ištrauks,
    Tas riestainio skylę gaus.
  34. Du burokai, du ridikai,
    Du arbūzai kaip didikai.
    Du agurkai ir pupa,
    Šok per lysvę opa pa.
  35. Gaspadinė Elena Pjovė gaidį balana.
    Ne tiek pjovė, kiek džyravo,
    Kol gaidelis galą gavo.
  36. Lipo ragana per tvorą,
    Ir užmynė pomidorą.
    Pomidoras sprogo,
    Ragana – ant stogo.
  37. Rieda bilda traukinys,
    Mašinistas jo – vėžys.
    Būtų viskas neblogai,
    Bet važiavo atbulai.
    Nuvažiavo į Paryžių,
    Ir pamatė puodą ryžių.
    Šaukštą jam, šaukštą man,
    Nebeliko nė vienam.
  38. Bėgo briedis pro vartus,
    Nusilaužė du ragus.
    Kas ragus tuos pasiims,
    Į žaidimą tą priims.
  39. Pakely berželiai auga,
    Ant šakos gaideliai snaudžia.
    Tik staiga šakelė triokšt!
    Gaidžiai žemėn keberiokšt!
  40. Sėdi senis, kraipo ūsą,
    Ant grindų jis mato blusą.
    Blusa guli išsitiesus,
    Senis manė, kad padvėsus.
  41. Žiogas šoka per pievelę,
    O katytė gaudo pelę.
    Kas to žiogo nepagaus,
    Sprigtą jis į kaktą gaus!
  42. Rieda mažas traukinukas,
    Prieky jo – toks garvežiukas.
    Trys vagonai prisegti,
    Ar suskaičiuoti juos gali? 1,2,3!
  43. Bėgo Gumbas pirkt varlių,
    Ir užkliuvo už žolių,
    Pliumpt į balą tas žioplys,
    Varlytes išbaidė jis.
    Kiek tenai varlių tupėjo,
    Suskaičiuoti nieks nespėjo,
    Vien, du, trys…
  44. Burbulas su Burbuliene
    Virė skanią vakarienę.
    Burbulienė paragavo,
    Burbulas į snukį gavo.
    Burbulienė išvažiavo,
    Burbulas laiškelį gavo.
    Tam laiškely parašyta –
    Burbulienė myli kitą.
  45. Do, re, mi, fa, sol, la, si
    Sėdo kiaulė į taksi
    Sumokėjo 3 rublius
    Nuvažiavo į Šiaulius.
    Iš Šiaulių paspaudė gazą,
    Nuvažiavo į Kaukazą.
    Iš Kaukazo į Berlyną,
    Tiesiai vokiečiui į klyną.
  46. Dorė mirė,
    Dorė mirė.
    Ožka spyrė,
    Kam pataikė,
    Tas ir mirė.
    Dorė mirė,
    Ožka spyrė,
    O sol farė
    Ožką barė.
    Dorė mirė,
    Karvė spyrė
    Ir įspyrus
    Pasigyrė.
  47. En den du paparmani ū
    Paparmani izarmani en den du…
  48. Lapė snapė kepė žuvį,
    Vilkas varvino liežuvį.
    Ei, lapute, būk kaimynė,
    Duok vilkeliui pusę blyno.
  49. Lapė snapė kepė žuvį
    Ir prarijo ji liežuvį.
    Kas liežuvio neištrauks,
    Piniginę laukan trauks!
  50. Lijo lijo lietus,
    Per karaliaus pietus.
    Karalienė verkė,
    Karaliukai knarkė,
    O karalius su draugu,
    Gėrė vyną po stalu.
  51. Musė šunį kando,
    Šuo dantis galando.
    Ir ta musę pasigavęs,
    Ją per pus perkando.
  52. Plaukė jūroj lagaminas,
    o jame – narsus pingvinas.
    Jeigu netiki – išeik!
  53. Pliumpu pliumpu meškinai,
    Laižo medų dovanai.
    Kas tuos meškinus nuvys,
    Tas tą medų išlaižys.
  54. Opa opa opapa
    Augo žirnis ir pupa.
    Aš tą pupą pamačiau,
    Ir dantukais sukramčiau.
  55. Šakar makar duok ragaišių,
    Kur bobutė vakar maišė.
    Karštą pečių iškūreno ir ragaišių išdžioveno.
  56. Skrido mažas lėktuvėlis
    Ir sulūžo motorėlis.
    Kiek reikės dalių,
    Pasakysi tu.
  57. Uda, uda, udada,
    Eina kiškis su lazda
    Per miškelį, per laukus
    Eina kiškis pas vaikus.
  58. Kivis, mango, apelsinas
    Riešutas ir mandarinas.
    Kas suvalgys juos,
    Tas tuoj apsijuoks.
  59. Vai tu kiški ilgaausi,
    trumpa tavo uodegėlė.
    Kas ją nukapojo? Tu.
  60. En den du
    Paparmali u
    Izermali pamarmali
    En den du,
    Ir išeini tu
    Pusę keturių
    Be jokių kalbų
    Su geru draugu
    Valgyti skanių ledų.
  61. Žali buli, triokšt, triokšt,
    Į pakalnę keberiokšt!
    Juodnugari, triokšt, triokšt,
    Į pakalnę keberiokšt.
  62. Zuikis Puikis čia sėdėjo.
    Lapė Snapė čia atėjo.
    Raudona kaip kas?
    Lapė. Pilkas kaip kas?
    Pasakysi drauge tu!
  63. Zuiki puiki,
    Bėk iš dvaro.
    Jei nebėgsi – dvare mušiu.
    Eni beni diki daki,
    Urbu šurbu diki šmaki
    Aus baus – tave kiškis raus.

Lino kelias

Staklelės naujos,drobelės plonos,

O mergužėlė kai lelijėlė.

Staklės trinkėjo,drobės blizgėjo,

O mergužėlė gražiai dainavo.

Šilkų nytelės,nendrių skietelis,

O šaudyklėlė kai lydekėlė.

Staklės trinkėjo, drobės blizgėjo,

O mergužėlė gražiai dainavo.

Žagrelė nauja, jauteliai palši,

O bernužėlis kai dobilėlis.

Žagrė girgždėjo, jaučiai būbėjo,

O bernužėlis gražiai dainavo.

Uosio medelis,plieno žagrelė,

O jaučiukėliai kai naružėliai.

Žagrė girgždėjo,jaučiai būbėjo,

O bernužėlis gražiai dainavo.

Suverpk, mergele

– Mergyte mano,

Jaunoji mano,

Mergyte lelijėle,

Vai, ar suverpsi

Gelsvus linelius

Be klevinio ratelio?

– Jei tu suarsi

Lygius laukelius

Be jaučio, be žagrelės,

Tai aš suverpsiu

Gelsvus linelius

Be klevinio ratelio.

– Mergyte mano,

Jaunoji mano,

Mergyte lelijėle,

Vai, ar suausi

Plonas drobeles

Be nyčių, be skietelio?

– Jei tu nupjausi

Lankoj šienelį

Be plieninio dalgelio,

Tai aš suausiu

Plonas drobeles

Be nyčių,be skietelio.

– Mergyte mano,

Jaunoji mano,

Mergyte lelijėle,

Vai ar pasiūsi

Man marškinėlius

Be siūlų, adatėlės?

– Jei  tu perplauksi

Jūras mareles

Be irklo, be laivelio,

Tai aš pasiūsiu

Tau marškinėlius

Be siūlų,adatėlės.

Pasėjau linelius

Pasėjau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija kanapija,

Graži mūsų kumpanija.

Rūtele žalioja,

Lelijele gražioja.

Uždygo lineliai,

Geltoni grūdeliai.

Oi vija…

Užaugo lineliai,

Geltoni grūdeliai.

Oi vija…

Prispėjo lineliai,

Geltoni grūdeliai.

Oi vija…

Nuroviau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija…

Iškūliau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija…

Paklojau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija…

Išmyniau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija…

Suverpiau linelius,

Geltonus grūdelius.

Oi vija…

Išaudžiau drobelį,

Plonųjų drobelį.

Oi, vija…

Lietuvių liaudies daina

Aš pasėjau žalią liną, žalią liną, žalią liną

Ramta tydri žalią liną, žalią liną.

Ir išdygo žalias linas, žalias linas, žalias linas

Ramta tydri žalias linas, žalias linas.

Ir užaugo žalias linas, žalias linas, žalias linas

Ramta tydri žalias linas, žalias linas.

Ir pražydo žalias linas, žalias linas, žalias linas

Ramta tydri žalias linas, žalias linas.

Ir nuroviau žalią liną, žalią liną, žalią liną

Ramta tydri žalią liną, žalią liną.

Ir parvežiau žalią liną, žalią liną, žalią liną

Ramta tydri žalią liną, žalią liną.

Ir išaudžiau žalią liną, žalią liną, žalią liną

Ramta tydri žalią liną, žalią liną.

SIUNTĖ MANE MOTULĖ

Siuntė mane motulė

Gelsvų linelių rauti.

Oi lylia lylia lylia,

Gelsvų linelių rauti.

Aš tų linų nerausiu,

Svirnely uliavosiu.

Oi lylia lylia lylia,

Svirnely uliavosiu.

Vidur tamsios naktelės

Atjos šelmis bernelis.

Oi lylia lylia lylia,

Atjos šelmis bernelis.

Atjos šelmis bernelis,

Klibins svirno dureles,

Oi lylia lylia lylia,

Klibins svirno dureles.

Klibins svirno dureles,

Lodys piktus kurtelius.

Oi lylia lylia lylia,

Lodys piktus kurtelius.

Lodys piktus kurtelius,

Žadins senus tėvelius.

Oi lylia lylia lylia,

Žadins senus tėvelius.

 

PATARLĖS APIE VASARĄ

Jei vasarą sausom kojom vaikščiosi, tai žiemą sausu liežuviu gyvensi.

Vasarą nedirbsi, žiemą nesiilsėsi.

Vasarą griežei, žiemą gali pašokti.

Vasaros prakaitas žiemą šildo.

Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs.

Vasarą ir varlė skalbėja.

Vasarėlė motinėlė, o žemelė močiakėlė.

Ką vasarą koja paspirsi, žiemą į burną paimsi.

Pečius vasarą molis, o šaltymety brolis.

Vasarą nedirbęs, žiemą kuo misi?

PATARLĖS APIE ŠIENAPJŪTĘ

Sunku šieną vežti, bet lengva žiemą pešti.

Kiek šieno, tiek pieno.

Karvei duok šieno, karvė duos tau ir pieno.

Dalgis pievon, žiburys sienon.

MĮSLĖS

Žiba kaip žaltys, ėda kaip arklys.  ( Dalgis)

Kybė kabė

Visus laukus apskabė. (Dalgis)

Šepetys repetys

Aukštą pilį pastatys. ( Grėblys ir kupeta)

LAUMĖS JUOSTA

Dievas palikęs vaivorykštę po tva-

No, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį ir debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ie žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris ožkas.

 MĮSLĖS

Auksu mesta,

Sidabru atausta,

Deimanto peiliu rėžta. (Vaivorykštė)

Marga karvė dangų laižo. (Vaivorykštė)

Tėvo šautuvas nenutildomas,

Motinos ašaros nesulaikomos,

Dukters kasa nesupinama. (Griaustinis, lietus, vaivorykštė)

RUGIAPJŪTĖ

 Anksčiau pasėtus rugelius lankydavo. Tikėjo, kad jie tada daugiau duoda grūdų, greičiau bręsta. O rugiai, kai pjovimo laikas, tai kalba:

Pjausi, gausi,

Pjausi, gausi…

Griežlė gyvena parugiuose ar rugiuose, ten ir vaikučių atsiveda. Bręstant ru – giams ji gieda:

– Bręsk, bręsk!

Griežlė einantįjį vis grąžina atgal:

– Grėžk, grįžk!

Mat bijo, kad neužliptų ant jos vaikų ir nesumindžiotų.

– Bręs, bręs grūdus,

Grūdus, rugius,

Rugius duonai, duonai.

PATARLĖS IR PRIEŽODŽIAI

Nusidirbo, kaip rugius pjovęs.

Rugiapjūtėj tik akmenėlis guli – visi dirba.

Kas rugiapjūtėj guli, tas žiemą badu noksta.

MĮSLĖS

Devyni broliai vieną kepurę dėvi. (Rugių

guba).

Ne tiek danguj žvaigždžių, kiek ant

žemės skylių. (|Rugiena)

Kiek ant dangaus žvaigždelių, tiek ant

žemės sklypelių. (Rugiena)

 Pilni laukai adatų pribad

Lietuva

 Lietuva – tai laukai ir takeliai,
Lietuva – tai žibutės laukuos,
Lietuva – žydros akys seselių,
Juodbėrėliai žirgai prie tvoros. (2×2)

Lietuva – gandro lizdas sodyboj,
Lietuva – ajerai ežeruos,
Lietuva – žalias rūtų darželis,
Ir sena motinėlė languos. (2×2)

Lietuva – tai takelis rasotas,
Dobilienoj kamanė darbšti,
Lietuva – šienpjoviai gale sodo,
Ir daina ilgesingai graudi. (2×2)

Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai,
Lietuva – tai tėvelių namai,
Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios,
Ir varpų šventės ryto aidai. (2×2)

Lietuva – tai smūtkelis prie kelio,
Lietuva – vyturėlis laukuos,
Lietuva – mažas žemės kampelis,
Koks lietuviui esi tu brangus! (2×2)

Augo girioj ąžuolėlis

Augo girioj ąžuolėlis, (2 k.)
Augo girioj ąžuolėlis,
Pas tėvelį sūnaitė(lis). (2 k.)

Rūpinosi tėvužėlis,
Rūpinosi tėvužėlis,
Kad jo mažas sūnaitė(lis).

– Nesirūpink, tėvužėli,
Nesirūpink, tėvužėli,-
Užaugs tavo sūnaitė(lis).

Užaugs tavo sūnaitėlis,
Užaugs tavo sūnaitėlis,
Bus Lietuvos kareivė(lis).

– Man nereikia kareivėlio,
Man nereikia kareivėlio,
Man tik reikia artojė(lio).

– Nepabuvęs kareivėliu,
Nepabuvęs kareivėliu,
Nebus geras artojė(lis).

Balnokim broliai žirgus

Balnokim, broliai zirgus, (3 k.)
Reiks karan joti. (2×2 k.)

Paduok, sesule, kardą,(3 k.)
Reiks priesa kirsti.(2×2 k.)

O jeigu as negrisiu,(3 k.)
Zirgelis parnes.(2×2 k.)

Ant mano smėlio kapo(3 k.)
Berzelis zaliuos.(2×2 k.)

O tam zaliam berzely(3 k.)
Gegulė kukuos.(2×2 k.)

O toj raiboj gegulėj(3 k.)
Sirdelė plazdės.(2×2 k.)

O toj mazoj sirdelėj (3 k.)
Visa Lietuva.(2×2 k.)

O toj visoj Lietuvoj(3 k.)
Lietuviai dainuos.(2×2 k.)

Dar daug dainelių

Dar daug dainelių, mieloji sese,
Tau padainuoti seniai žadu.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų. (2×2 k.)

Eik šen, sesute, duok baltą ranką,
Pakelk, mieloji, melsvas akis.
Aš tau priminsiu tėvynę brangią,
Priminsiu tylias, ramias naktis.

Kartu užaugom, kartu pražydom,
Senoj bakūžėj sodžiaus gale.
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaip rūta dygus buvai žalia.

Tave motulė dainų išmokė,
Dailiai supinti gelsvas kasas.
Mane tėvelis žagre išmokė
Derlingoj žemėj versti vagas.

Ir kai sugrįšim į tėviškėlę,
Tau padainuosiu dar daug dainų.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.

Dzūkija

Kiek daug gražių dainų,
Bet gražiausios mano tėviškėj.
Su daina aš gyvenu:
Koks gi tu dzūkas be dainos?

Vieškelio vingiuos supas berželiai,
Šypsosi saulė danguje.
Mes esam dzūkai, girių karaliai.
O Karalienė – Dzūkija!

Kiek daug žalių girių,
Bet žaliausios mano tėviškėj.
Girios oš, girios žaliuos,
Kur aš gyvenčiau, jei ne jos!

Kiek daug gerų žmonių,
Bet geriausi mano tėviškėj.
Dzūkas paguos, ranką paduos,
Dzūkas tau širdį atiduos.

(Be įvertinimo)
|

Gražiausioji šalis

Žiemos skrebučiai plyšta,
Pavargę gervės grįžta,
O jas vaikučiai klausia:
– Kuri šalis gražiausia?

Ir gervė pirmutinė
Atsakė jiems:
– Gimtinė! –
Sparnais palietus ežerą
Lyg tyrą žemės ašarą.

Lietuviški žodžiai
Ak žodžiai, lietuviški žodžiai,
Susukę lizdus po tėvų
Pastoge kaip jaukūs sparnuočiai,
Nenoriu tuščių, negyvų
Namų ir lizdų.
Ir nenoriu Tų žodžių sparnuočių mirties.
Skambėkite paukščių minoru,
Atlėkę čia iš praeities:

— Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę…

Lietuviški žodžiai, išaugę
Kaip medžiai miške, kaip gražiai
Prie kelio ir kaip į palaukę
Išėję baltieji beržai.
Tvirti, liemeningi, padangę
Parėmę žaliaisiais pečiais,—
Jokia jų audra neįstengia
Išrauti žiauriais papročiais:

— Gale lauko toli
Trys berželiai stovi…

Lietuviški žodžiai — kaip bangos:
Žiloji lietuvių kalba
Kaip Nemunas pievomis rangos
Per amžius — tautos pažiba!
Didinga, galinga, svajinga,
Daininga plati jos tėkmė.
Pasauly mums nieko nestinga,
Kol skamba kaip auksas giesmė:

— Tykiai tykiai
Nemunėlis teka…

Lietuviški žodžiai — kaip grakščios
Sadutės šokėjos kieme:
Padangei žvaigždėm apsisagsčius,
Jos plauko kaip gulbės žeme.
Ir grindžia jos ievaro tiltą
Tarp putino ir tarp žalios
Rūtelės, ir kloja vai šiltą
Jiems guolį žvaigždžių pataluos:

— Aleliumai, rūtele,
Ievarėlio tiltą…—

Ak žodžiai sparnuočiai! Lapuočiai
Beržai! Ak lietuvių senos
Kalbos — tarsi Nemunas — žodžiai!
Meldžiu, nepalikit dainos,
Meldžiu, nepalikite mano
Namų, nepalikit, meldžiu,
Gyvos Lietuvos — ji gyveno
Ir gyvu .gyvens tik žodžiu:

— Lietuviais esame
Mes gimę…

Prisikėlimo giesmės
1
…Ėjo amžiai… Ir tavęs tikrai neglostė.
Per tą laiką net sidabras, net, beje,
Auksas, net ir tas galėjo čia pajuosti.
Tu viena ištvėrei savo staklių soste.
Neišpustė židinio tau vergija.
Lietuva —
juodam net kelyje —
Tu gražiausia,
Tu balčiausia
Lelija…

Rūpesčiai, tiesa, išrašė tavo kaktą.
Pasidabrino anksti kasas šalna.
Atsirėmusi į baltą durų staktą
Ir paslėpusi nuo priešų namo raktą,
Tu stovėjai tartum saulėta diena,
Lietuva —
suskirdusi sena
Tu medinė mano
Madona…

Lingavai keliais — lyg vėliava į mūšį.
Keliavai laukais — lyg pasaka žila.
Vakarais troboj ratelis dūzgė ūžė.
Mintį tarsi siūlą mums verpei, motuše,
Ateitį nušvietus medine skala,—
Lietuva —
čiurlioniška Sala,
Karalaitės Pasaka,
Tyla…

Neišblėso, neužgeso, neišnyko
Židiny širdies kaitrumo žarija.
Pelenuos žėrėjęs auksas mūsų knygų
Ir programų puslapiuose auksu liko,
O pajuodo, aišku, amžių vergija.
Lietuva —
maironiška svaja —
Mėlynoji Nemuno
Gija.

Tu buvai man pasaka, kai žemėj maža
Buvo laimės — tu man ir dabar lieki
Pasaka, kai žvaigždės papuošė peizažą.
Du sparnai tarsi audimo staklės čeža.
Du sparnai man šmėsčioja aky.
Lietuva —
tu pasakų laki
Gulbė — vis leki, leki.
Leki…

2

Man negaila kalėjimo spynų:
Iškankino kaip dvaro šuva
Diktatūrų laikais, iškankino
Tos spynos tave, Lietuva —

Mano švelni Lietuva…

Bet laimino amžiną duoną
Ir žodį gera ir sava.
Panaši į medinę madoną
Prie kelio — tėvų Lietuva —

Mano kilni Lietuva…

Sidabru padūmavo jos kasos,
Žvaigždėmis vainikavos galva.
Tačiau nenutildavo drąsūs
Jos žingsniai — kol vyko kova —

Mano rūsti Lietuva…

Lietuva kovoje nesustoja.
Kol ji nesijaučia laisva…
Ir laimina savo artoją
Į kovą kančių Lietuva —

Mano drąsi Lietuva…

Spinduliuoja, ugnelę užkūrus.
Kaip aušrinė žvaigždė — Lietuva.
Ir verda prie gintaro jūros
Amžina baltų laisvės kova.

Mano kantri Lietuva

Žemę aria ir geležį minko.
Ir saulėtekis vyšnių spalva
Nudažo tave, darbininko
Ir artojo nauja Lietuva —

Mano brangi Lietuva…

3

Esu Daina: einu aš ir dainuoju…
Aš čia gimiau, esu ir gyvenu…
Laukuos esu lietuvišku artoju…
Degu ir žėriu daugelio dienų
Gimtų sodybų ir plačių kelių
Neužgesinamu žiburėliu…

Esu Daina: einu aš į dirbtuvę
Ir čia dažnai būnu darbininku,
Kalu iš plieno savo krašto būvį,
Visus telkiu, į būrį aš renku,—
Esu galinga, skambanti, graži
Dirbtuvės ugnyje ir geležy…

Esu Daina: einu, kur auga javas.
Esu į žemę krintantis lietus.
Esu giria suošus, sužaliavus.
Esu ramunių kvepiantis medus.
Ir tarp sodybų ir žalių laukų
Upeliuku šnarėdama teku…

Esu Dama: einu i jūros krantą.
Esu kalnuos ir miestuos…
Ir būnu Milžinkapiuose, žadindama šventą
Istoriją, neužmirštą sūnų…
Prie Kuršių marių, Panerių kalnų
Gimiau, esu ir šiandien gyvenu…

Esu Daina: einu aš į lietuvio
Namus, kur kaista šiltas židinys…
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo.
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu Daina: aš amžina ugnis —
Ir neužges lietuvio židinys…

Lietaus ir vėjų žemė
Aš tol nebaigsiu žalčio pasakos — kol upė
Negrįš atgal iš jūros. Ir kol mano rankoj nepradės
Žaliuoti priežodžio lazda. Kol tu nenusimesi
Spygliuoto Eglės apdaro. Ir kol pajūrio kopomis
Neatskubėsi čia — į gintarinę žalčio olą. Ir
Kol man į veidą nepažvelgsi gintaro akelėm,
Kaip žvelgdavai — kol netapai sakmės Egle…

Bet upė ta iš jūros dar negrįžta.
Dar nežaliuoja priežodžio lazda.
Dar Eglė nenusimetė žalios
Skaros ir nepavirto balta žvejo
Dukra — nepažvelgė į žalią veidą
Man gintaro akelėm. Lietuva —

Linguoja kopose madoniškoji Eglė.
Kometų vėjas brauko jos spygliuotas
Našlės kasas. O veidą glosto kraujo
Puta pasruvusi saulėlydžio ranka.

Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai.
O Lietuva — geriausias mano draugas.
Ir šnekamės — kaip du seni draugai

Užsirūkau. Pasislepiu. Po beržu.
Ir šnekamės familiariai abu.
Geri draugai ničnieko nesivaržo.
Nereikia tik tribūninių kalbų…

Mačiau tave paraližuotą vargo
Ir pirmą žingsnį statančią mačiau:
Žengei labai nedrąsų ir atsargų…
Dabar žengi kas kartas vis tvirčiau…

Bet suprantu aš tavo lėtą būdą:
Gyvenimas išmokė atsargos…
Čia visko būta… Čia ne kartą žūta…
Krauju čia lyta… Verkta čia varguos…

Kalnai. Ir pilys. Kapinės. Ir kryžiai…
Kiti kapai nematė net gėlių…
Bet man džiugu, kad eiti pasiryžai
Žvaigždėm nusėtu žemišku keliu…

Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai.
Kalbėk kalbėk man — tarsi geras draugas.
Ir plaukia tavo žodžiai — kaip rugiai.

Kalbėk apie kasdienį savo darbą.
Apie sėkmes ir nesėkmes.
Žodžiu, Papasakok, kaip sekasi tau tarpą
Užpildyti tarp žemės ir žvaigždžių.

Kalbėk apie neišgalvotą savo
Gyvenimą labai man realiai…
Aš parūkysiu. Paklausysiu javo
Žalios kalbos. Kaip klauso nebyliai…

Kalbėk kalbėk… O aš klausysiu draugo,
Tylėdamas klausysiu Lietuvos,
Kuri kaip derlius laukuose užaugo,—
Jos žodžių varpos šnara prie galvos.

Pažvelgsiu į čiurlioniškus žvaigždynus
Ir ten išvysiu Lietuvos pečius…
Ir mano siela, grožį jos pažinus,
Su Nemunu tekės ir neišdžius…
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai…
Tu, Lietuva, man kaip geriausias draugas
Pakilus — Eikim! — tyliai pasakei…

Eime laukais! Kodėl mums neišeiti
Pasigrožėt Kalpoko peizažu?
Sutiksim metų metais Donelaitį,
Keliaujantį arimais pamažu…

Sutiksime laukuos M. K. Čiurlionį,
Ir jis spalvotą pasaką paseks:
Joj karalaitės Lietuvos kelionė
Labai ilga — ligi žvaigždėto Rex…

Sutiksime baudžiauninkų Strazdelį.
Su Poška pastovėsime Baubly.
Žemaitę, Krėvę, Cvirką per mūs šalį
Keliaujančius sutiksime kely…

Sutiksime Maironį ir Janonį.
Nusišypsos mums lyriškai Neris.
Į Pirčiupį atves šita kelione,—
Prie Motinos mums ašara nukris…

Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai…
Dėkoju, Lietuva, kad tu kaip geras draugas
Man šiltą, gerą žodį pasakei…

Na, metas kilti… Iki kito karto…
Grįžtu laukais… Čia visko tiek mačiau…
Kelionė man šį kartą neapkarto…
Ir liko širdyje dabar kur kas šilčiau…


Nėra man krašto nuostabesnio,
Kaip mano kraštas nuostabus.
Nėra skalsesnio duonos kąsnio,
Nėra ir niekur man nebus.

Autorius: Eduardas Mieželaitis

Genio gimtinė – miškas,
Laumžirgio – upė rami,
Klevo gimtinė – žemė,
O debesėlio – dangus.

Nendrės – ežero krantas,
Smilgos – pilka pakelė,
Bitės kamanės pieva,
Grūdų gimtnė – dirva.

Mano gimtinė – miškas,
Upė, dangus ir dirva,
Ežero krantas – viskas,
O viskas – tai Lietuva.

Džiaugsmingų Šventų Kalėdų

Priedainis:
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.
Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė.

Priedainis.
Aušrinė žvaigždė padangę nušvies,
Maži piemenėliai ją sveikint skubė

Priedainis.
Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė

Priedainis.

Kalėdinės dainos – Tele Bim Bam – Kalėdos

Ei, drauguži, žiemos vidury
Roges jei turi, tai gerai!
Į kalną aukščiausią, patį balčiausią
Įkopt jei gali, tai gerai!

Iš aukštai pamatai
Šviesų daug mieste –
Su vėju šventė artėja
Pas tave.

Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi seneli

Kur Kalėdų senis? a-uuu?

Ei, drauguži, žiemos vidury
Svajonę jei turi, tai gerai!
Savo žvaigždelę, rodančią kelią,
Sutikti gali. Tai gerai!

Iš aukštai pamatai
Šviesų daug mieste –
Su vėju šventė artėja
Pas tave.

Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi senelis?
Kur Kalėdų senis? a-uuu?

Versija 2

Bus diena kita,
Metai bus kiti.
Palaikyki ranką,
Leiski prisimint,
Leiski pakartot,
Tos tavo šviesos,
Dar pakviesiu šokt
Su visais kartu.

Džingl Bels Džingl bels –
Skambina varpais.
Ką Kalėdom dovanot
Galim pasvajot.
Džingl Bels Džingl bels –
Taurės suskambės.
Laumė rogėm nusileis
Meilės palinkėt.

Vėl čia bus puota,
Ir dangus kvatos.
Nepamiršk nusišypsot
Ir pasibučiuot.
Kartą per metus
Šventės nublokšti
Žaisim po egle
Lyg vaikai maži.

Džingl Bels Džingl bels –
Skambina varpais.
Ką Kalėdom dovanot
Galim pasvajot.
Džingl Bels Džingl bels –
Taurės suskambės.
Laumė rogėm nusileis
Meilės palinkėt.
Džingl Bels Džingl bels –
Ir visi išgirs.
Palydėt Kalėdų šventės
Žmonės susirinks.
Džingl Bels Džingl bels –
Mes Kalėdas švęsim dar,
Švęsime ilgai.


Varpeliai

1. Blizgančiu sniegu lėkti rogėm palaima.
Ir skamba su varpeliais mūs juokas ir daina.
Kokia šviesi naktis… Eglės žėri sidabru.
Užgniaužia kvapą grožis tas nutilusių miškų…

Pr. Din-di-lin, din-di-lin. Skambink varpeliu.
Vejam vėją mes jauni, ak kaip gera, kaip smagu.
Din-di-lin, din-di-lin. Skambink varpeliu.
Vejam vėją mes jauni, ak kaip gera, kaip smagu.

2. Žirgas lekia greit. Vejam vėją mes jauni.
O jūs, žiemos kerai, jūs neužmirštami.
Kur akį užmesi- vien pusnynai nušviesti.
O kas gražiau už mišką šį mėnulio pilnaty?

3. Blizgančiu sniegu lėkti rogėm palaima.
Ir skamba su varpeliais mūs juokas ir daina.
Kokia šviesi naktis… Eglės žėri sidabru.
Užgniaužia kvapą grožis tas nutilusių miškų…

Lietuvių liaudies dainos ir žaidimai

Grybų raut

Visi žaidėjai susikimba rankomis, eina ratu ir siūbuodami dainuoja:

„Grybų raut, grybų raut, gal ir baravykų,
Grybų raut, grybų raut, gal ir baravykų…
Kožnas savo radęs radęs už rankelės vedas vedas…“

Šioje vietoje žaidėjai susikimba po du ir iškelia sukabintas rankas. Tokiu būdu padaromi rankų vartai, pro kuriuos iš eilės lenda vis kita pora. Pralindusi pora stojasi priekyje ir vėl padaro vartus kitiems. Paskutinė dainos eilutė kartojama tol, kol kiekviena pora bent kartą ar kelis pralenda pro vartus.

Padainuosim mes sustoję

Žaidimo vedėju išrinktas žmogus uždainuoja. Visi kiti dainuoja kartu ir atlieka dainoje nurodomus veiksmus. Dainuojama sustojus, susėdus, sutūpus ar atsigulus. Kas kartą galima pasirinkti visiems labiausiai patinkantį variantą arba išmėginti visus. Dainelės žodžiai skamba taip:

Padainuosim mes sustoję,Oi oi oi,Kaip paukšteliai žaliam gojuj,Oi oi oi.Padainuosim mes susėdę,Oi oi oi,Kaip paukšteliai vienasėdy,Oi oi oi.Padainuosim mes sutūpę,Oi oi oi,Kaip paukšteliai palei upę,Oi oi oi.Padainuosim atsigulę,Oi oi oi,Kaip paukšteliai prieš mėnulį,Oi oi oi.

Šokam šokam rateliu

Žaidėjai susikimba rankomis, eina rateliu ir dainuoja. Reikia atkreipti dėmesį i tai, kokie veiksmai apdainuojami dainelėje. Juos ir reikės atlikti visiems žaidimo dalyviams:

Šokam šokam rateliu, garsiai trepsim bateliu, Eikš ir tu, eikš ir tu, Patrepsėsime kartu. Plojam plojam katutes, Keliam saulėn rankutes Eikš ir tu, eikš ir tu, Mes paplosime kartu. Bus ratelyje šilčiau, Jei sustosime arčiau, Bus ratelyje gražiau, Jei sustosime toliau. Eikš ir tu, eikš ir tu, Mes pašoksime kartu.

Skrido žvirblis

Žaidėjai eina ratu, o prieš tai išrinktas žaidimo vedėjas atsistoja rato viduryje, plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią, per ūlyčią, per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią, kanapyčią, kanapyčią.
Kanapyčią lesa lesa, savo vaikam neša neša. (Kol dainuojamos šios eilutės, visi bėga ratu)
Kanapyčią lesa lesa, savo vaikam neša neša.
Čirrrrr“.

Visiems pradėjus čirkšti, vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Sučiuptas žaidėjas tampa vedėju, o prieš tai žaidimą vedęs žmogus grįžta į ratą. Žaidimas tęsiamas toliau.

 Jurgelis meistrelis Rato viduryje stovi (Jurgelis) kiti žaidėjai eina ratu ir dainuoja:
„Jurgeli meistreli mokyk savo sūnus, Jurgeli meistreli mokyk savo sūnus“Jurgelis turi parodyti kokį nors veiksmą, o visi žaidėjai einantys  ratu atkartoti dainuodami  žodžius:
„O jūs vaikai taip darykit kaip Jurgelis daro“.Po to Jurgelis pasikeičia su  kitu žaidėju.

Padainuosim mes sustoję. Vienas vedėjas uždainuoja, kiti dainuoja kartu ir atlieka veiksmus, kurie sakomi dainoje: dainuoja sustoję, susėdę, sutūpę, atsigulę.

·         Padainuosim mes sustoję, Oi oi oi,·         Kaip paukšteliai žaliam gojuj, Oi oi oi.·         Padainuosim mes susėdę, Oi oi oi,·         Kaip paukšteliai vienasėdy, Oi oi oi. ·         Padainuosim mes sutūpę, Oi oi oi,·         Kaip paukšteliai palei upę, Oi oi oi.·         Padainuosim atsigulę, Oi oi oi,·         Kaip paukšteliai prieš mėnulį, Oi oi oi.

Šiaudų batai. Sustojama į vieną ratą, susikibę rankomis ir dainuojama: Šiaudų batai Šakaliniai padai 2 k.

Vsi vieną koją užlenkia ranka ir šokinėdami ant vienos kojos dainuoja: Aš negaliu šokinėt. Man kojelę skauda.

Užlenkia kitą koją ranka ir šokinėdami ant kitos kojos dainuoja: Aš negaliu šokinėt. Man kojelę skauda .

Lietuva – tai laukai ir takeliai,
Lietuva – tai žibutės laukuos,
Lietuva – žydros akys seselių,
Juodbėrėliai žirgai prie tvoros. (2×2)

Lietuva – gandro lizdas sodyboj,
Lietuva – ajerai ežeruos,
Lietuva – žalias rūtų darželis,
Ir sena motinėlė languos. (2×2)

Lietuva – tai takelis rasotas,
Dobilienoj kamanė darbšti,
Lietuva – šienpjoviai gale sodo,
Ir daina ilgesingai graudi. (2×2)

Lietuva – tai bažnyčios ir kryžiai,
Lietuva – tai tėvelių namai,
Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios,
Ir varpų šventės ryto aidai. (2×2)

Lietuva – tai smūtkelis prie kelio,
Lietuva – vyturėlis laukuos,
Lietuva – mažas žemės kampelis,
Koks lietuviui esi tu brangus! (2×2)

Ant kalno mūrai

Ant kalno mūrai – joja lietuviai,    (2)
Joja, joja lietuvaičiai
Neša, neša vainikaitį
Vainiką rūtų, vainiką rūtų.    (2)

Štai ir prijojo uošvės dvarelį,   (2)
Kelkis, kelkis motinėle,
Žadink savo dukružėlę,
Žirgelių girdyt, žirgelių girdyt.   (2)

Dar nesikelsiu, dar ne dienelė    (2)
Man močiutė taip įsakė
Su berneliais nekalbeti,
Močiutės klausau, širdelės klausau.   (2)

Saulutė nusileido žodžiai (www.dainos.net)

Saulutė nusileido,
Mėnulis užtekėjo,
Jauna graži mergelė
Pro langelį žiūrėjo. (2×2)

Ko sėdi už stalelio,
Ko žiūri pro langelį,
Ko neini į darželį
Skinti žalių rūtelių? (2×2)

Nei man rūteles skinti,
Nei vainikėlį pinti –
Man dieną naktį rūpi,
Kaip su berneliu būti. (2×2)

Nušluostyk ašarėles,
Palaistyk rūtytėles –
Sugrįš tavo bernelis
Iš svetimos šalelės. (2×2)

Išėjo tėvelis į mišką

Išėjo tėvelis į mišką,
Išėjo motinėlė į mišką,
Išėjo tėvelis, išėjo motinėlė,
Išėjo visi vaikai į mišką. (2×2 k.)

Pamatė tėvelis pelėdą,
Pamatė motinėlė pelėdą…

Nušovė tėvelis pelėdą,
Nušovė motinėlė pelėdą…

Parnešė tėvelis pelėdą,
Parnešė motinėlė pelėdą…

Nupešė tėvelis pelėdą,
Nupešė motinėlė pelėdą…

Iškepė tėvelis pelėdą,
Iškepė motinėlė pelėdą…

Suvalgė tėvelis pelėdą,
Suvalgė motinėlė pelėdą…

Pasėjau linelį

Pasėjau linelį ant pylimo

Priedainis:

Dėl jauno bernelio, dėl mylimo

Oi lylia, oi lylia, oil lylialia

Dėl jauno bernelio dėl mylimo

Išdygo lineliai ant pylimo…

Pražydo lineliai ant pylimo…

Nuroviau linelius ant pylimo…

Parvežiau linelius ant pylimo…

Iškūliau linelius ant pylimo…

Paklojau linelius ant pylimo…

Išmyniau linelius ant pylimo…

Suverpiau linelius ant pylimo…

Išaudžiau drobeles ant pylimo…

Per Klausučių ulytėlę

Per Klausučių ulytėlę

Čiū drū dra lia lia

Bridau gilų purvynėlį

Vai kukū vai liūlia

Kad ir gilus purvynėlis

Čiū drū dra lia lia

Bile graži mergužėlė

Vai kukū vai liūlia

Mergužėle eik už manęs

Čiū drū dra lia lia

Užlaikysiu gražiai tave

Vai kukū vai liūlia

Neisi pėsčia į miestelį

Čiū drū dra lia lia

Nevarginsi sau kojelių

Vai kukū vai liūlia

Į miestelį tik važiuota

Čiū drū dra lia lia

Šimtą kartų išbučiuota       Vai kukū vai liūlia

Saulutė tekėjo

Saulutė tekėjo

Lapeliai mirgėjo,

O du broliai brolužėliai

Žirgelį balnojo (2×2)

Žirgelį balnojo,

Su žirgu kalbėjo;

-Oi žirgeli juodbėrėli,

Josim pas mergelę.(2×2)

Per laukelį jojau,

Laukelis dundėjo,

Kur pakliudžiau akmenėlį-

Ugnelė žėrėjo. (2×2)

Klausė žvirblis

Klausė žvirblis čiulbuonėlis

Pas tą pilką karvelėlį,

Kaip kaip aguonėles sėja (2)

Sėja šitaip va ir va kaip (2)

Taip taip aguonėles sėja.

…aguonėlės dygsta

…aguonėlės auga

…aguonėlės žydi

…aguonėlės noksta

…aguonėles rauna

Boružėlė septyntaškė

Boružėlė septyntaškė

Lia lia lia lia

Panaši į mažą braškę

Lia lia lia lia

Boružėlė lipa delnu

Lia lia lia lia

Jai atrodo lipa kalnu

Lia lia lia lia

O kai lipti jai įgrysta

Lia lia lia lia

Tai nuo kalno ji nuslysta

Lia lia lia lia

Šią naktelę per naktelę

Šią naktelę per naktelę
Nemigau nemigau,
Su broleliu obelėlę
Sodinau sodinau.

Prigyk prigyk, obelėle,
Valyvai valyvai,
Nokink savo obuolėlius
Raudonai raudonai.

Aš priskinsiu obuolėlių
Raudonų raudonų
Ir nunešiu bernužėliui
Dovanų dovanų.

Mergužėle lelijėle,
Kur buvai, kur buvai,
Kad šią naktį jaunimėly
Nebuvai nebuvai.

Šią naktelę per naktelę
Nemigau nemigau,
Su broleliu obelėlę
Sodinau sodinau.

Ant kalno karklai

Ant kalno karklai siūbavo,    (3)
Pakalnėj vanduo liūliavo,
Liūliavo, liūliavo.

Tenai vaikščiojo mergelė(2)
Ten vaikščiojo mergužėlė,
Balta graži lelijėlė,
Lelija, lelija.

Štai ir atjojo bernelis,   (2)
Ir atjojo bernužėlis,
Baltas gražus dobilėlis,
Dobilas, dobilas.

Mergele mano jaunoji,   (3)
Kur šią naktele nakvoji,
Nakvoji, nakvoji?

Aukštam tėvelio svirnely (3)
Margoj močiutės lovelej
Lovelej, lovelej.

Atskrend sakalėlis

Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę
Atmušė sparnelius
Į sausą eglelę   (2)

Pažiūrėk, mergele,
Į sausą eglelę
Kai pradės žaliuoti
Tai tu būsi mano   (2)

Sausoji eglelė
Žaliuoti pradėjo
Kur gi tas bernelis
Kurs mane mylėjo.     (2)

Ar už jūrių, marių,
Ar už vandenelių,
Ar kitas mergeles
Mylėti pradėjo.    (2)

Nei už jūrių, marių,
Nei už vandenėlių,
Tik kitas mergeles
Mylėti pradėjo.    (2)

Balnokim, broliai žirgus

Balnokim, broliai zirgus, (3 k.)
Reiks karan joti. (2×2 k.)

Paduok, sesule, kardą,(3 k.)
Reiks priesa kirsti.(2×2 k.)

O jeigu as negrisiu,(3 k.)
Zirgelis parnes.(2×2 k.)

Ant mano smėlio kapo(3 k.)
Berzelis zaliuos.(2×2 k.)

O tam zaliam berzely(3 k.)
Gegulė kukuos.(2×2 k.)

O toj raiboj gegulėj(3 k.)
Sirdelė plazdės.(2×2 k.)

O toj mazoj sirdelėj -(3 k.)
Visa Lietuva.(2×2 k.)

O toj visoj Lietuvoj(3 k.)
Lietuviai dainuos.(2×2 k.)

Bitute Pilkoji

Bitute, pilkoji
Iš kur medų nešioji?
(x2)

Iš žaliųjų rūtytėlių
Iš gvazdikų, radastėlių.

Daug daug dainelių

(Daug daug dainelių, mieloji sese,
Tau padainuoti seniai žadu.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.

Eik šen, sesute, duok baltą ranką,
Pakelk, mieloji, melsvas akis.
Aš tau priminsiu Tėvynę brangią,
Priminsiu tylias, ramias naktis.

Kartu užaugom, kartu pražydom
Senoj bakūžėj sodžiaus gale.
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaip rūta dygus buvai žalia.

Tave motulė dainų išmokė,
Dailiai supinti gelsvas kasas.
Mane tėvelis žagre išmokė
Derlingoj žemėj versti vagas.

Ir kai sugrįšim į tėviškę,
Tau padainuosiu visas dainas.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.